Įžengę į 2010-uosius, didžiuojamės galėdami pristatyti Kazį Varnelį — vieną autoritetingiausių šiuolaikinių architektūros teoretikų tarptautinėje erdvėje. Lietuvių kilmės mokslininkas mielai sutiko su archinaut.lt skaitytojais pasidalinti mintimis apie savo tyrimų objektą Network Culture – tinklinę kultūrą, apie Lietuvą, ir apie architekto profesiją.

Šiuo metu K. Varnelis Niujorke vadovauja tinklinės architektūros laboratorijai Netlab – eksperimentiniam Kolumbijos universiteto aukštosios architektūros, teritorijų planavimo ir paveldo apsaugos mokyklos padaliniui. Tinklinės architektūros laboratorija tyrinėja telekomunikacijų, skaitmeninių technologijų ir kintančios demografinės padėties įtaką architektūrai ir urbanizmui.  Savo įžvalgas K. Varnelis viešai publikuoja asmeniniame puslapyje http://varnelis.net. Yra išleidęs keletą knygų, su pačiais naujausiais leidiniais „Blue Monday“ ir „The Infrastructural City“ galima susipažinti ŠMC skaitykloje.

 Esate Netlab‘o, kuris 2006 metais buvo įkurtas aukštojoje architektūros, teritorijų planavimo ir paveldo apsaugos mokykloje, vadovas. Ar Netlab‘o įkūrimas buvo tinklinės realybės apžvalgos ir tyrimų, pasitelkus visą akademinę amuniciją, pradžia?

Architektūros ir tinklinio pasaulio sankirtos tyrinėjimus pradėjau dar 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Mane visada domino internetas ir skaitmeninė erdvė, tačiau neturėjau galimybės to pritaikyti tiesiogiai savo tyrimuose, kol neatsigręžiau į sparčius urbanistinės aplinkos pokyčius, kad ir kur jie bevyktų: Los Andžele, Niujorke ar Vilniuje. Perskaičius Manuel Castells, Saskia Sassen ir Stephen Graham darbus, man ėmė aiškėti, kad technologijos tapo sudėtine urbanizmo, kultūros ir visuomenės dalimi. 1999 metais šia tema pradėjau dėstyti paskaitų kursą. Vienerius metus nuo 2005 iki 2006 metų praleidau Ananbergo komunikacijos centre, besigilindamas į šią tyrimų medžiagą. Taigi, mano veikla prasidėjo dar prieš Netlab‘o įkūrimą.

 7-ajame dešimtmetyje Marshal McLuhan iškėlė mintį, kad pasaulis taps „Globaliu kaimu“. Ar galima Jūsų tyrimų rezultatus interpretuoti kaip šio „Globalaus kaimo“ archeologinius kasinėjimus?

Tai įdomi idėja. Atsakyčiau taip: veikla, kuria dabar užsiimu, yra antropologinė ir sociologinė, tai – dabarties studijos. Tačiau tuo pat metu domiuosi, kur būtų galima atlikti minėtus archeologinius kasinėjimus. Mane labai domina šiuolaikinio pasaulio kilmė ir, tikėtina, tokiu projektu užsiimsiu ateinantį dešimtmetį.

Jūsų naujausia knyga „The Meaning of Network Culture: A History of Contemporary“ (Tinklinės kultūros reikšmė: dabarties istorija). Šiuo metu puslapyje varnelis.net yra publikuojami keli jos skyriai. Ar visa knyga taip pat bus išleista internete?          

Išties tikiuosi, kad visa knyga bus ne tik publikuota internete, bet taip pat išleista ir spausdintame formate.

 Savajame blog‘e Jūs pristatote lentelę, kurioje pateikiate modernizmo, postmodernizmo ir tinklinės kultūros artefaktus, aiškiai nubrėždamas ribas tarp šių laikotarpių. Ar neįžvelgiate tarp šių periodų ir tam tikro tinklinio ryšio?

Istorija pilna nuojautų ir atsinaujinimų. Tinklinė kultūra yra ir modernizmo, ir postmodernizmo suintensyvinimas bei tąsa, net jei ir yra takoskyra tarp jų. Mums derėtų suvokti istoriją plačiau negu tik kaip linijinę trajektoriją.

Tinklinės kultūros lentelė ( http://varnelis.net/old_network_culture_chart )

Bendravimas socialinių portalų pagalba (facebook, twitter) tapo kasdienybe. Kaip manote, kaip toliau plėtosis šiandienos žmogaus tapatybė – „Pažiūrėk mano facebook‘o profilį, ir sužinosi, kas esu“?

Manau, kad šie socialiniai portalai susvetimėjimą pavertė praeities dalyku – kaip šiandien įmanoma išgyventi be pastovaus kitų buvimo šalia? – tai kuria įtampą mūsų sąmonėje. Mes atsisakome savęs, kaip individualaus asmens jausmo dėl sudėtinės sąvasties, sudarytos iš informacijos srautų ir kitų sąlyginių fragmentų. Deleuze kalbėjo apie tai, kaip apie „individual“ pabaigą ir „dividual“ pradžią, bet procesas yra kur kas spartesnis ir gilesnis negu, mano manymu, jis įsivaizdavo.

Kaip Jūs matote Lietuvą šiame tinkliniame kontekste?

Lietuva yra sudėtingoje padėtyje. Ji iškovojo teisę egzistuoti kaip tauta, kai tautiškumo sąvoka tapo nebevartojama. Pamąstykime apie laikus prieš Mindaugą... Lietuva buvo genčių junginys beribiame krašte. Vis labiau gali būti, kad ji vėl atsiduria panašioje situacijoje. Pamąstykime apie tuos, kurie praeitą dešimtmetį išvyko į Airiją ir dabar sugrįžo į Vilnių. Kuo jie skiriasi nuo likusiųjų Lietuvoje? Arba, įvardinant tris šiandien didžiausius šalies geopolitikos žaidėjus, kokie yra ES, Jungtinių Valstijų, Rusijos tinkliniai interesai Lietuvoje? Kokia yra Lietuvos tinklo padėtis? Man regis, šaliai yra būtina telkti dėmesį į pažangiąsias technologijas. Tuo pačiu, besitęsiant atsinaujinimo procesui, lietuviai turėtų stengtis nekartoti praeities klaidų.

 Kokia Jūsų nuomonė apie naująją paskutinio dešimtmečio Vilniaus architektūrą?

Šiuo klausimu esu nusiteikęs gana prieštaringai. Su keletu išimčių – tokių, kaip Nacionalinė Dailės Galerija. Architektūra Lietuvoje buvo iš dalies generic*. (Tai pat pabrėžčiau, kad istorinės rekonstrukcijos tam padarė labai didelę įtaką, pavyzdžiui, žemutinės pilies atstatymas). Todėl Vilnius labiau nei anksčiau tapo generic* miestu. Kita vertus, kalbėdamas apie tai, esu fatalistas. Šiandien nėra iš ko rinktis. Vilnius nukentėjo mažiau negu, tarkim, Airija, kur architektūra užkopė į kur kas brutalesnį lygį. Kas mane žavi, tai meno galia Vilniuje. Ar galima tikėtis, kad architektai pasinaudos recesija ir pradės mąstyti taip pat kūrybingai? Ką architektai galėtų veikti, užuot projektavę pastatus? Mane visada žavėjo bottom-up** apraiškos sovietmečio architektūroje. Naujiesiems bokštams, daugiabučių kvartalams, prekybos centrams senstant, svarbu ar sugebėsime pasitelkti vaizduotę tarp jų įsiterpdami?

Kokie Jūsų pamąstymai apie architekto vaidmenį tinkliniame amžiuje?

Man kelia nerimą tai, kad architektai taip stipriai susikoncentravo į pastatų statybą, jog visiškai apleido analitinę/tiriamąją šios veiklos pusę. Hegelis sakė, kad Minervos pelėda išskleidžia sparnus prietemoje. Paskutiniojo dešimtmečio architektūros proveržis gali tapti tokiu pelėdos skrydžiu. Be abejonių, architektūros sričiai teks atlaikyti masines darbų netektis.

Pastabos:

 * „generic“ sąvokos naudojimo architektūriniame ir urbanistiame kontekste autoriai yra Rem Koolhaas ir Bruce Mau, pristatę „Generic city“ manifestą knygoje „S,M,L,XL“ 1248-1257 psl. Apibūdinant glaustai, „generic city“ yra miestas beprarandantis savo autentišką tapatybę.

 ** knygoje „Blue Monday“ Kazys Varnelis „bottom-up“ sąvoką aiškina taip: galios jėga yra nukreipta iš viršaus žemyn (top-down), o jos veikiamo individo veiksmai, siekiant išsilaisvinimo, nukreipti iš apačios į viršų ir yra vadinamasis bottom-up metodas.

Plačiau apie Kazį Varnelį ir jo veiklą:

http://networkarchitecturelab.org
http://varnelis.net

___

Klausimus Kaziui Varneliui pateikė ir interviu iš anglų kalbos vertė Linas Lapinskas.